„Kuo daugiau daiktų turi, tuo daugiau daiktai turi tave“. Tiksliai nepamenu, kur išgirdau šitą mintį, tačiau ji man labai patiko.
Kiekvienas daiktas, kurį mes turime, iš tikrųjų anksčiau ar vėliau pareikalauja mūsų dėmesio ir laiko. Išskalbti, sutaisyti, nuvalyti dulkes, sugalvoti, kaip panaudoti, galiausiai nunešti išmesti. Mes turime daiktus, bet daiktai pasiima iš mūsų laiką.
Į šitą idėją dar noriu pasižiūrėti per tai, kaip veikia mūsų smegenys. Mūsų smegenys užkoduoja gautą informaciją suformuodamos neuronų - nervinių ląstelių - tinklus. Tuos tinklus galima būtų įsivaizduoti kaip kelius, kuriais važinėjame mieste. Pavyzdžiui, jei labai dažnai kartojame sau tam tikrą mintį, tą mintį atspindintis neuronų tinklas sustiprėja, sutvirtėja ir tampa tarsi „greitkeliu“ smegenyse. Mintis pasidaro automatiška, kartais net nebežinome, kodėl taip galvojame - važiuojame, nes ten „kelias“ geras. Tai taip pat paaiškina, kodėl mums sunku suformuoti naujus įsitikinimus arba įpročius - tai kaip pravaikščioti naują takelį žolėje: gali užtrukti laiko ir pareikalauti pastangų. Mūsų smegenys mėgsta taupyti energiją ir rinktis tai, kas jau žinoma. (Tiesa, lygiai taip pat truputį pasistengus jos yra pajėgios keistis ir išmokti naują informaciją viso gyvenimo metu.)
Grįžtant prie daiktų, kiekvienas daiktas, kurį dažnai matome, taip pat turi save reprezentuojantį neuronų tinklelį mūsų smegenyse. Jis tiesiogine to žodžio prasme „užima vietą“. Tikriausiai esate pastebėję, kaip po namų susitvarkymo išsimetus dalį daiktų, tarsi prašviesėja akyse? Atsiranda tas naujos erdvės pojūtis, apima palengvėjimas, įkvėpimas? Atrodo net atsiranda energijos imtis ko nors naujo? Arba kaip pradėjus gyventi naujoje vietoje iš pradžių už visko kliūname, ilgiau užtrunkame susiruošti, atlikti paprastus buities darbus? (Tie neuronų tinkleliai dar tik formuojasi, todėl negalime elgtis automatiškai. Arba kitaip tariant, dar nėra to „greitkelio“, kuriuo lengvai ir be pastangų važiuotume). Tad kai priimame į savo namus naujus daiktus, tuo pačiu savotiškai priimame juos ir gilesniu lygmeniu į savo vidinį pasaulį.
Daiktų gausa mūsų smegenis ganėtinai apkrauna. Įdomu, kad kuo jų turime mažiau, tuo kažko kito turime daugiau - laisvės, nepriklausomybės, vietos namuose ir galvoje.
